Klubinio judėjimo pradžia

1928 m. birželio 11 d. Kauno Miesto ir Apskrities Viršininko raštinėje buvo užregistruoti „Lietuvos motociklininkų klubo“ Įstatai.

„Ugdyti motociklų sportą Lietuvoje. Jungti savo narius glaudžiam sądarbiavimui. Atstovauti motociklistų reikalus. Bendradarbiauti su valdiškomis įstaigomis ir administracijomis, kaip oficialiomis taip ir privačiomis.“, – tai ištrauka iš pirmųjų „Lietuvos Motociklistų Klubo“ (toliau LMK) Įstatų.

Autentiška to meto kalba parašytas dokumentas, paraštėse papildytas ranka rašytomis pastabomis, šiuo metu yra saugomas Lietuvos Centriniame Valstybės archyve. Greta LMK Tikslų dokumente apibrėžiama klubo narių sudėtis ir pažymima, jog „klubo nariais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių žmonės, kuriems rūpi sportas“ (§7). T.p. nustatomi klubo valdymo struktūra, komisijos ir iždas. LMK Įstatuose taip pat pažymima, jog „kiekvienas Klubo narys gauna nario bilietą ir Klubo ženklą. Klubo ženklas gali būti prikabinamas prie motociklo ir negali būti perduodamas kitam asmeniui. Išstojus iš Klubo, klubo ženklas grąžinamas Klubui“ (§11). Po metų, 1929 m. birželio 11 d. įregistruotas vasario 24 d. visuotinio Klubo narių susirinkimo protokolas, kuriame buvo priimtas Įstatų §3 papildymas, kuriame sakoma, jog „duoda Klubo nariams klubo ženklus ir uniformuotą kepurę su kokarda“. Vėliau Klubo atributika buvo papildyta nustatyto dydžio ir formos vėliavėle. Sutikite, jog dabartinių Lietuvos baikerių klubų įstatų principai labai panašūs. Smalsu ar tai intuityvus principų ir vertybių perimamumas?

Pirmuosius Įstatus parašais patvirtino LMK Tarybos nariai ir Kauno Miesto ir Apskrities Viršininkas. Skelbimas apie draugijos įsikūrimą „Vyriausybės Žiniose“ buvo išspausdintas 1928 m. rugpjūčio 17 d. (Nr. 32). Kuri data laikytina oficialia Lietuvos motociklininkų judėjimo gimimo diena? Remiantis šiandienine praktika, bet kurios įmonės ar organizacijos veikla laikoma prasidėjusia apie tai paskelbus „Vyriausybės žiniose“. Taigi 2008 m. rugpjūčio 17d minėjome „Lietuvos Motociklistų Klubo“ 80 metų jubiliejų. Tai pirmasis, organizuoto motociklininkų judėjimo mūsų šalyje liudijimas, solidus įrodymas, jog motociklizmas Lietuvoje gyvuoja jau 9 dešimtmečius.

1928 m įsikūrus pirmajam LMK, po metų buvo įkurtas ir Kauno motociklininkų klubas. Vėliau atsirado Šiaulių (1930 m. birželio 14d.) ir Klaipėdos MK.

Žinoma, tai buvo poreikio padiktuoti žingsniai – motociklų savininkai, tapę visuomenine organizacija (kurios tarpukario Lietuvoje buvo itin populiarios), vadovaujama ir atstovaujama Tarybos, galėjo lengviau ir operatyviau spręsti kylančius klausimus ir problemas, galėjo tikėtis valstybės paramos arba tam tikrų lengvatų registruojant transporto priemones ar organizuojant Klubo narių išvykimą į keliones po užsienį. Beje, kelionių į užsienį organizavimas buvo vienas iš LMK tikslų numatytų Klubo įstatuose. Pagaliau Klubas vienijo bendraminčius t.y. žmones, turinčius bendrų pomėgių ir su jais susijusių tikslų ir interesų.

Apie motociklus ir motociklistus

Nepaisant to, jog motociklas buvo pakankamai reta, šių dienų kalba kalbant – egzotinė transporto priemonė, tiesiogine ir perkeltine prasme kelianti daug triukšmo, žadinanti susidomėjimą, susižavėjimą ar pasipiktinimą (šiuo požiūriu reikalai nedaug pasikeitė), reikėjo ne vien išgalėti nusipirkti, o tai reiškia, jog reikėjo būti arba gana turtingam, arba labai mėgti dėmesį arba būti nemenku pramuštgalviu, jog ryžtumeis tokiai visai neilgalaikei, neatsiperkančiai ir pavojingai „investicijai“. Beje, reikėjo sugebėti motociklą dar ir valdyti. Motorinių transporto priemonių tradicijos visuomenėje dar tik bepradedančios formuotis, todėl, natūralu, jog motociklai traukė akį, o jų savininkai buvo laikomi arba didvyriais, arba pamišėliais ir dėmesio tikrai nestokojo.

Dėmesio būta įvairaus ir pelnyto. To meto spaudoje galima rasti ne vieną žinutę apie motociklų „katastrofas“ ar net feljetoną apie motociklininkus. 1929 metais laikraštis „Diena“ rašo: „Motociklų katastrofos reiškinys toks įprastas ir dažnai pasitaikąs, kad apie jas laikraščiai nerašo arba tik trumpai kronikoje pažymi kaip apie kiekvieną nelaimingą grynai privatiško pobūdžio įvykį“. Šiame straipsnyje, kuriame aiškinamasi dažnų motociklų „katastrofų“ priežastis, yra viena labai įdomi detalė. Čia rašoma „...Jei automobiliu išmokti važinėti reikia mokytis porą mėnesių kursuose, tai važinėjimui motociklu laikoma ganėtinu penketos minučių pardavėjo paaiškinimų“. Įdomi ir iškalbinga detalė. Straipsnyje minima, jog prasidėjus pavasariui „katastrofų“ ir vėl daugės. Kažkur girdėti dėsningumai, tiesa?

1927 metais laikraštis „Sportas“ išspausdino Šlamiškio feljetoną pavadinimu – „Čiklietas“, puikiai iliustruojantį tuometinį požiūrį į motociklą. Trumpa citata: „Dar visiškai neseni tie laikai, kada motociklas buvo įstabiausias technikos padaras, kuriuo galėjo važiuoti tik Nietsšės „ubermenšai“. Toks susisiekimo indas atrodė be galo painiai padarytas, be to, dar klastingas ir kupinas kaprizų. Norint pradėti juo važiuoti, reikėdavo gerą gabaliuką bėgti šalia, žiūrint jo nuotaikos, stumiant jį su savim. Kai pasigirsdavo garsai, panašūs keleto šautuvų pokšėjimui, motociklistas paprastai darydavo stebėtiną šuolį, panašiai kaip džigitas. Dažnai atsitikdavo, kad motoras pradėdavo dirbti jau prastūmus pro kelionės tikslą, tokiu atveju motociklistui tekdavo daryti ilgoką vingį, kad grįžtų ten, kur buvo norėta...“ (kalba netaisyta). Teko rasti ir kitokių pastebėjimų, kurių autoriai siūlo mergaitėms, susigundžiusioms pasivažinėti su nepatyrusiais motociklistais, apsidrausti gyvybę „..ir geriau didesnei sumai“.

Straipsnių ciklo „Motociklininkų judėjimo Lietuvoje istorija“ II dalies pabaiga. Tęsinys – kitą savaitgalį.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją