Sakoma, kad kai Amerikos pakrantę pasiekė Kristupo Kolumbo flotilė, vietos indėnai bent dvi savaites didžiojo keliautojo karavelių „nematė", t. y. smegenys atsisakė akimis fiksuojamą vaizdą konvertuoti į kokią nors kitą informacijos formą tik todėl, kad tokio vaizdo nieku-gyvu-negalėjo-būti. Man panašiai nutiko praėjusią vasarą. Kai virš Druskininkų panoramos iškilo „Snow arenos" konstrukcijos, važinėjant kurorto gatvėmis gal antrą ar trečią dieną dingtelėjo mintis, kad čia kažkas ne taip: uždara slidinėjimo trasa jau pasirengusi atidarymo triukšmui, o mes jos dar neišbandėme savo... ratais.
Tą pačią dieną susitariau dėl susitikimo su „Snow arenos" vadovu Vytautu Žibūda ir pristačiau lenktynių plano eskizą. Projekto esmė - pažiūrėti, kas greičiau įveiks (ir ar apskritai įveiks) dirbtinio sniego kliūtis dirbtiniame kalne? Kas geriau perkąs sniego mašinose pagimdytas snaiges - vokiški ar japoniški miesto visureigiai? Kuriems - prancūziškiems ar korėjietiškiems - hečbekams įkalnėje neprireiks pašalinių pagalbos? Pagaliau ar gali automobiliai tokiomis sąlygomis susirungti su haskių kinkiniu?
Ačiū Viešpačiui, „Snow arenos" vadovui šis pasiūlymas nepasirodė pernelyg įžūlus. Tiksliau, prieš prasidedant statyboms ant Nemuno šlaito Mizarų kaime, šio projekto iniciatoriai kruopščiai studijavo analogiškų objektų eksploatavimo istorijas ir suvokė, kad 460 metrų ilgio ir 50 metrų pločio viliotinis žiemos sporto mėgėjams gali tiesiog nusibosti, kaip nusibosta kiekvienas naujas žaislas. Tradiciškai sėkmingiausiai veikia tos uždaros slidinėjimo trasos, kurios sugeba tapti universaliais pramogų fabrikais. Antai Vokietijoje geriausia laikoma dirbtinio sniego arena bene 60 proc. pajamų gauna ne tiesiogiai pardavinėdama bilietus slidinėjimo mėgėjams, bet iš maitinimo, įvairių renginių mėgstantiems aktyvų laisvalaikį ir gausybės papildomų paslaugų.
Iš principo sutarę pabandyti surengti improvizuotas automobilių ir nestandartinių transporto priemonių lenktynes „Snow arenoje", startą turėjome atidėti vėlesniam laikui dėl vienos objektyvios priežasties - pernelyg mažo sniego sluoksnio, apklojusio trasos šlaite išvedžiotus šaldymo įrangos vamzdelius. Vienintelis vaistas šiai problemai išspręsti - laikas.
Po beveik keturių mėnesių dar kartą apsilankę Druskininkuose namo keliavom vežini dviem žiniom. Geroji - uždaros slidinėjimo trasos paviršiaus pertepimas žiemos ingredientais jau viršijo 40 centimetrų, todėl neatlaikytų nebent branduolinės atakos. Blogoji - parketiniams visureigiams, apautiems standartinėmis padangomis, „Snow arenos" šlaitas pasirodė esą pernelyg kietas riešutėlis.
Per generalinę repeticiją „Range Rover Evoque" patvirtino visus patyrusių slidinėjimo meistrų būgštavimus ir perspėjimus, kad dirbtinis sniegas skiriasi nuo natūralaus žieminio kalnų apdaro. Iš tiesų trasos papėdėje buvo sustumtas pusmetrinis sluoksnis smulkiai sumalto ledo kristalų, kurie tarpusavyje nelipo ir nenorėjo laikyti daugiau nei dvi tonas sveriančio aparato. Lėtai įvažiavęs pro darbinius arenos vartus, skirtus trasos paviršių lyginančioms vikšrinėms mašinoms, „Evoque" užklimpo vos už dešimties metrų nuo slenksčio.
Bandymas rimčiau įsibėgėjus peršokti pirmąją sniego kliūtį taip pat baigėsi nesėkme. Kadangi įsibėgėti buvo tiek pat vietos, kiek Lietuvos lenciūginio šunėko būdoje, visureigis nusiyrė gal 50 metrų, tačiau nepasiekęs pirmosios trasos horizontalės (kur jau sukloti šaldymo vamzdeliai, todėl danga kiek tvirtesnė) prarado greitį ir iki slenksčių prasmego sniege.
Tapo akivaizdu, kad nestandartiniam projektui reikia nestandartinių sprendimų. Su „Snow arenos" šeimininkais sutaręs pakoreguoti pradinę lenktynių idėją, pradėjau konsultacijų maratoną su bekelės varžybų profesionalais. Šie pasakojimų apie dirbtinio sniego specifiką klausėsi filosofiškai ramiai, tarsi būtų buvę kalbama apie darželinuko nesėkmes bandant savarankiškai užsirišti batą.
Iš tiesų, bent kartą mačius, kokias kliūtis sugeba įveikti neatpažįstamai perdirbti visureigiai, pusmetrinis dirbtinio sniego barjeras jiems turėtų būti viso labo lengvas užkandis. Antai nuo 2004-ųjų bekelės turnyruose ir čempionatuose dalyvaujančio Ričardo Malaiškos komandos sukonstruotas aparatas yra važiavęs tokiomis brastomis, kad vanduo semdavo prietaisų skydelį. Antanas Juknevičius - daugiausia kartų Dakaro dykumų maratone dalyvavęs lietuvis - savo techniką yra išbandęs verdančio smėlio kopose, greta kurių Parnidžio šlaitas atrodo tiesiog vaikiškas.
Vis dėlto „Snow arenos" egzaminas pasirodė esąs sudėtingesnis, nei manėme artėjant improvizuotų lenktynių startui. Išvakarėse keliaudamas į Druskininkus apmaudžią avariją patyrė A. Juknevičius.
Netoli Pirčiupių nekalčiausiai atrodančiame posūkyje kovinis Antano visureigis slystelėjo ant „juodo ledo" kaip tik tuo metu, kai pro šalį slinko garbaus amžiaus „Volkswagen Passat"... Po nedidelio kontakto abu automobiliai atsidūrė šalikelėje ir savarankiškai toliau judėti nebegalėjo. Nors evakuacijos operacija užtruko iki vidurnakčio, ankstyvą kitos dienos rytą A. Juknevičius su kasdienėms kelionėms skirtu visureigiu „Toyota Land Cruiser" stovėjo prie „Snow arenos" vartų.
„TopGear" mestą pirštinę pakėlė ir išbandyti jėgas netradicinėse lenktynėse sutiko trijų bekelės monstrų konstruktoriai. Prie jau minėtų R. Malaiškos, kuris į Druskininkus atgabeno unikalios konstrukcijos ratuotą frankenšteiną, ir A. Juknevičiaus prisijungė sostinės prieigose įsikūrusio serviso „Auksinis vairas" vadovas Gintaras Valavičius su „Mini monstru", t. y. iš avarijoje žiauriausiu būdu sumaltos „Toyotos Land Cruiser" ir bedieviškai sutrūnijusio „Mini Cooper" sulipintu neįtikimai išvaizdžiu bei fantaziją kaitinančiu ratuočiu.
Su kolegomis iš latviškojo ir estiškojo „TopGear", atvykusiais dalyvauti grumtynėse su dirbtinio sniego kalnu, sutarėme, kad burtais išsiaiškinsime, kuris prie kurio visureigio vairo sėda. Braliukas iš Rygos Ilmaras Likumas ištraukė aliumininio „Baltexim" visureigio iš R. Malaiškos dirbtuvių raktelius. Širdžių ėdikas „Mini monstras" atiteko be akcento estiškai kalbančiam žurnalistikos chuliganui Urmui Ojai. Man liko bene kukliausiai atrodanti (tiksliau, mažiausiai nuo standartinio modelio nutolusi) A. Juknevičiaus „Toyota Land Cruiser". Šios trikovės nugalėtojas turėjo susirungti su dviem „neformato" klasės varžovais: aerorogėmis ir aštuonių haskių kinkiniu. Pirmąjį aparatą pagamino originalių transporto priemonių konstruktorius iš Trakų Antanas Gedvilas.
Su aštuoniais nutrūktgalviais savo augintiniais, traukiančiais sportines roges, į „Snow areną" atvykę Indrė ir Laimis Daujotai iš pradžių atrodė tik kaip smagūs masinės fotosesijos statistai. Tačiau visi taip pamanę netrukus turėjo prisipažinti smarkiai susimovę. Bet, apie viską iš eilės...
Tuoj po pirmo važiavimo starto įsitikinome, kokius stebuklus daro solidi bekelės varžybų patirtis. Kai tik paaiškėjo, kad „Snow arenos" prižiūrėtojai nepakeis savo kategoriškų nuostatų dėl galimybės papildomą sukibimą sukurti ant visureigių ratų sumontavus specialias grandines, A. Juknevičius suskubo koreguoti padangų slėgį. Jis buvo sumažintas beveik triskart, iki maždaug 0,8 atmosferos, todėl ratas labiau priminė aukštyn kojom apverstą didžiąją T. Neįtikima, tačiau tokia „smulkmena" suteikė mūsų ekipažui beveik triuškinamą pranašumą: tik pačioje kalno apačioje varžovai sugebėjo irtis sniege panašiu tempu. Tačiau atsispyrę pagundai pernelyg stipriai sumūryti akceleratoriaus pedalą į grindis ir švelniai įsibėgėję, nuo persekiotojų pradėjome tolti kaip Usainas Boltonas nuo „Šok ir lieknėk" dručkių.
Analogišku varikliu - 3 litrų darbinio tūrio „Toyotos" dyzeliu - ginkluotas „Baltexim" visureigis į priekį brovėsi užtikrintai, tačiau pastebimai lėčiau. Įspūdingasis „Mini monstras", vairuojamas sniego žmogaus iš Talino, po starto šovęs pirmyn netruko prasigraužti provėžas ir jose prasmegti taip, kad prireikė jungti atbulinę pavarą, grįžti iki horizontalios trasos plokštumos ir bandyti šturmuoti kalną iš naujo. Pasiekti „Snow arenos" viršūnę šis aparatas sugebėjo tik po to, kai taip pat radikaliai sumažino padangų slėgį ir į saloną įsisodino porą papildomų keleivių.
Netikėtumai laukė ir antrame „TopGear" lenktynių etape. Manevruodamas iki starto vietos A. Gedvilo sukonstruotos aerorogės kėlė uraganinį vėją ir, atrodė, yra pasiruošusios varžovus suvalgyti su visomis nestandartinėmis konstrukcijomis. Tačiau turnyro teisėjo pareigas atliekančiam žurnalo IQ vyriausiajam redaktoriui Ovidijui Lukošiui pamojavus šaliku aeroroges nuskraidinti finišo link turėjęs „Subaru" variklis nežinia dėl kokių priežasčių užduso... Išpūtęs akis dėl tokio netikėtumo pats pavėlavau pašerti „Toyotos Land Cruiser" arklius. Tuo pasinaudodama Indrė su nenustygstančiu haskių oktetu taip šovė pirmyn, kad pasivijau jos kinkinį tik tada, kai ši buvo kirtusi finišo liniją.
Visa laimė, sugalvojau pasiteisinimą - 8 šunys, turintys po 4 kojas, kurių kiekviena turi po 4 „Black Rocket" dyglius nukarūnuojančius nagučius... Bendras tobulą sukibimą su trasos paviršiumi garantuojančių daikčiukų skaičius 128, t. y. pustrečio karto daugiau, nei nuriedėjusi metrą įspaudų palieka dygliuotoji padanga. Išvada: dėl šunims pralaimėto mūšio esu nekaltas.
Antano Juknevičiaus odisėjos
Lietuviškojo „TopGear" surengtų lenktynių „Snow arenoje" nugalėtoju mašinų įskaitoje tapo 1997-aisiais nuo konvejerio nuriedėjęs visureigis „Toyota Land Cruiser 95". Jo ratus suka 3 litrų darbinio tūrio dyzelinis variklis su turbokompresoriumi, generuojantis 130 AG ir 287 Nm maksimalų sukimo momentą. Šis aparatas beveik niekuo nesiskiria nuo standartinio modelio. Vienintelė intervencija - pakeistos spyruoklės ir amortizatoriai (sumontuoti specialiai šiam modeliui skirti „Ironman" ir „Koni" agregatai), 45 mm padidinantys prošvaisą. Pasak Antano, svarbu tai, kad toks švelnus tiuningas leidžia gana komfortiškai keliauti kasdieniais maršrutais ir užtikrina daug geresnį visureigio valdymą važiuojant sportiniu režimu.
Po variklio dangčiu šiam aparatui nedaryta nieko, todėl vienintelis Antano (nuotraukoje dešinėje, su R. Gabartu) koziris - bekelės varžybose sukaupta patirtis. Tarkim, „Toyotos" padangų slėgį jis nenaudodamas monometro sumažino tiksliai tiek, kiek reikia dirbtinio sniego kliūtims įveikti. Kaip taip įmanoma? Smulkmena, kai ratuotų nuotykių kronikoje yra įrašai apie startus penkiuose Dakaro dykumų maratonuose (2009-aisiais Aurelijaus Petraičio ir A. Juknevičius ekipažas Čilėje ir Argentinoje vykusiose ištvermės lenktynėse užėmė 25 vietą bendrojoje įskaitoje; tai geriausias rezultatas, kokį pavyko pasiekti Baltijos šalių sportininkams) ir sunkiai suskaičiuojamoje daugybėje bekelės varžybų Libijos, Tuniso, Jungtinių Arabų Emyratų, Omano, Egipto smėlynuose ir Rusijos pelkėse.
Antanas yra ne tik absoliutus Lietuvos visureigių sporto čempionas, bet ir dykumų sportinio vairavimo mokyklos, įkurtos Dubajuje, treneris-instruktorius. 2006-2008 m. jis sutiko padirbėti Baltarusijos automobilių sporto rinktinės, kuri dalyvavo BAJA serijos lenktynėse, treneriu. 2008-aisiais užėmė Kazachstano „Astana Challange Team" trenerio ir vadovo postą.
„Mini monstro" dėlionė
Jei į vieną vietą pavyktų surinkti 10 pačių keisčiausių ir originaliausių Lietuvos keliais riedančių mašinų, bent pusė jų neabejotinai būtų apsilankiusios Gintaro Valavičiaus (nuotraukoje kairėje, su U. Oja) servise „Auksinis vairas". Pižoniškas pavadinimas (dėl mistinių priežasčių tokį kadaise užregistravo įmonės buhalterė) pirmą kartą jį išgirdusio veide greičiausiai išprovokuoja ironišką šypsenėlę, tačiau, susipažinus su šiose dirbtuvėse gimusia technika, noras šaipytis išgaruoja. Būtent čia prieš keletą metų buvo sukonstruotas neįtikimo dydžio visureigis, galėjęs pervažiuoti skersai Nerį bet kurioje vietoje Vilniuje ir tiesiogine prasme į troleibusus gatvėje žiūrėjęs iš aukšto. Daugiausia kartų į žiniasklaidos akiratį patekęs G. Valavičiaus darbas - lietuviškas elektromobilis „JonElis". Šio aparato donoras buvo komercinės paskirties „Ford" modelis „Connect". Tačiau galėčiau lažintis, kad nežinantys, kas yra kas, to tikrai neatspėtų.
Kas yra „Mini monstro" tėvai, atspėti kur kas lengviau. Abejonių galėtų kilti nebent dėl važiuoklės, kuri pasiskolinta iš avarijoje visą viršutinę dalį praradusios „Toyotos Land Cruiser". Gerokai apgenėjus visureigio rėmą ant viršaus buvo užkeltas klasikinio „Mini" kėbulas. Gintaro vadovaujama meistrų komanda juvelyriškai tiksliai sukryžmino skirtingas technikos pasaulio stichijas. Rezultatas - tobulai, tarsi Gary Moore'o „Still Got the Blues" skambanti automobilinė baladė, jautresnių sielų savininkus priverčianti šnirpščioti. Kai „Mini monstras" įriedėjo pro „Snow arenos" vartus, visos ten buvusios mergiotės akimirksniu susilydė ir buvo pasirengusios atsisveikinti su savo rūtų vainikėliais mainais už galimybę pasėdėti ant galinės šio aparato sėdynės.
Ar jis to vertas? Ko gero, taip. Su 3,4 litro darbinio tūrio, V6 tipo motoru, generuojančiu 153 AG, ir 24 colių lengvojo lydinio ratlankiais ne tik įspūdingai atrodo, bet ir gali įveikti visus maršrutus, kokie tik gimtų pačiose klarksoniškiausiose fantazijose. „Snow arenoje" jis nusileido kitiems aparatams tik todėl, kad žiūrovų širdis užkariauti rūpėjo labiau, nei pasirinkti žiemos trasai tinkamas padangas.
Ratuotas frankenšteinas
Bendrovės „Baltexim" vadovas Ričardas Malaiška (nuotraukoje kairėje - Ričardą pakeitęs kolega Remigijus Janušis ir latviškojo TG redaktorius I. Likumas) visureigių varžybų virusu užsikrėtė beveik prieš dešimtmetį. Iš karto sunkiausios įmanomos formos. Ilgokai klausęs emocingų kolegų kalbų apie bekelėje tykančius sunkumus ir jų įveikimo smagybę, solidus verslininkas vieną kartą pasidavė įkalbinėjimams išbandyti vairuotojo krėslą. Vienintelio karto pakako pradėti daugiau nei trejus metus trukusiai inžinerinei epopėjai, kai buvo ieškoma konstrukcinės panacėjos varžovams triuškinti. Įsigytas nenaujas „Range Rover" visureigis jau po pirmųjų chirurginių operacijų neteko pusės rėmo. Tiltai pakeisti į pasiskolintus iš „Volvo" karinių mašinų. Originalus benzininis variklis su keturių laipsnių pavarų dėže, leidžiančia įkinkyti mechaninę gervę, buvo pamalonintas „Weber" karbiuratoriais. Tiesiuose kelio ruožuose šie daikčiukai padėdavo sukurti pragarišką galią, tačiau prireikus ropštis į statesnę įkalnę sukeldavo ūmų traukos nepakankamumą.
„Ši bėda ilgą laiką buvo didžiulis ir, rodos, neišsprendžiamas galvos skausmas. Išbandėme pačias įvairiausias gydymo priemones, pradedant specialiomis gravitacijos jėgą nugalinčiomis karbiuratoriaus plūdėmis ir baigiant tarpinėmis, pakeičiančiomis karbiuratoriaus korpuso kampą. Detales siuntėmės iš JAV, išleidome beprotiškai daug pinigų, ieškodami išeities į konsultacijas įvėlėme netgi „Range Rover" gamyklos inžinierius. Atskirose visureigių varžybų rungtyse buvome beveik dievai, tačiau kai kuriose gaudavome į kaulus. Tarkim, statesnėse įkalnėse, jei tik nesutramdydavome adrenalino antplūdžio ir nesumažindavome greičio - darydavome salto. Dėl tokių akrobatinių numerių gausos mus netgi buvo pavadinę kūlverstukais. Galų gale viskas baigėsi tuo, kad britišką benzininį variklį pakeitėme į japonišką dyzelinį. Taip pat įkomponavome dalį „Mitsubishi Pajero" rėmo, pritaikėme BMW generatorių, „Nissan" vairo mechanizmą, iš automobilinio krautuvo pasiskolinome hidraulikos sistemą. Prie šio projekto trejus metus be didesnių pertraukų dirbo pusantro meistro", - šypsosi R. Malaiška.
Kiek variklių ir transmisijų buvo išbandyta, Ričardas prisipažįsta nebesuskaičiuojąs. Savos mašinos konstravimas ir sudėtingų techninių rebusų sprendimas teikė pašaliečiams greičiausiai nesuvokiamą malonumą.
Dabar „Baltexim" aparatas turi aliuminio kėbulą, 3 litrų darbinio tūrio, 125 AG „Toyotos" dyzelinę jėgainę. Milžiniški ratai ir gigantiška prošvaisa leidžia įveikti tokias kliūtis, kurias susapnavę normalūs vairuotojai pabunda išpilti šalto prakaito.
Rogių šunų fenomenas
Indrė ir Laimis Daujotai iš Vilniaus į nuošalų Vičiūnų vienkiemį pabėgo 2006-ųjų vasarą dėl žirgų. Jais jodinėjo patys, mokė norinčius pasimėgauti šiuo malonumu, tačiau netruko pripažinti, kad, norint pasiekti solidesnių sportinių rezultatų, reikia klaikiai daug pinigų. Laimis pabrėžia, jog neatsitiktinai šiandien Lietuvoje nėra nė vieno raitelio ir žirgo, galinčio atlikti „Didžiojo prizo" programą. Tada gimė mintis išbandyti jėgas ne mažiau azartiškoje srityje - palenktyniauti šunų kinkiniais.
Taip šeimoje atsirado šiaurinių Aliaskos haskių - itin ištvermingų ir paprastai prižiūrimų keturkojų, kurie kaifuoja galėdami lėkti laukais tempdami roges ar specialias ratuotas konstrukcijas. Nuo 2008-ųjų prasidėjo intensyvios treniruotės ir kelionės po visose Baltijos valstybėse rengiamas varžybas.
Šiandien Daujotų sodyboje netoli Kernavės gyvena bene 30 kinkomų Aliaskos haskių, o kelionių į šunų kinkinių varžybas ribos prasiplėtė iki tolimiausių Skandinavijos užkaborių. Sukdami galvą, kaip pagerinti keturkojų parko kokybę, netradicinio sporto entuziastai organizuoja „genetinės informacijos mainus" su pačiais geriausiais Europos ir Kanados rogių šunimis. Tokios veiklos rezultatas - 8 šunų traukiamos rogės, galinčios įsibėgėti iki didžiausio 48 km/val. greičio ir 20-30 kilometrų trasą įveikti vidutiniu 30 km/val. greičiu. Sportinės rogės gaminamos iš anglies pluošto ir aliuminio lydinių, todėl yra itin tvirtos ir lengvos. Kinkinys valdomas balsu: haskiai paprastai moka 4 komandas, kurių prireikia posūkiuose, norint pajudėti iš vietos ar sustoti.
Beje, lenktynės šunų kinkiniais atsirado Šiaurės Amerikoje daugiau kaip prieš šimtmetį įsiplieskusios aukso karštinės laikais, kai ne sezono metu brangiojo metalo medžiotojai pradėjo varžytis tik dėl sportinių interesų. Ir šiandien bene žinomiausias tokio pobūdžio turnyras - „Iditarod" - rengiamas Aliaskoje, haskių atliktam žygdarbiui paminėti, kai 1925 m. aukso ieškotojų mieste Nome kilo difterijos protrūkis. Tada šunų kinkiniai padėjo nugabenti vakciną į sunkiai pasiekiamą Aliaskos regioną ir išgelbėjo daugybę gyvybių.
Europoje žymiausios ir sunkiausios lenktynės vyksta Alpių ir Pirėnų kalnuose - „Alpirod" bei „Pirena", ilgų nuotolių lenktynes organizuoja skandinavai bei rusai. Pastarąjį dešimtmetį šis sportas sparčiai vystosi Centrinės ir Rytų Europos šalyse. Lietuvoje pirmosios lenktynės įvyko 2004 m. ant Elektrėnų marių ledo.
Vėjo broliai
Prie Akmenos ežero kranto prisiglaudusiame Jovariškių kaime Trakų rajone gyvenantis Antanas Gedvilas savo sodybą pavertė bandymų laboratorija, kurioje, be daugybės radijo bangomis valdomų lėktuvėlių ir laivų, buvo sukonstruota ir keletas „rimtų" aparatų. Antano transporto priemonių, galinčių judėti užpelkėjusiomis pievomis, yra įsigiję netgi Lietuvos pasieniečiai. Išbandyti aerovaltis ar aeroroges gali visi į auksarankio meistro kaimo turizmo sodybą užsukę svečiai.
Į „Snow areną" deleguotas aeroroges ant automobilvežio platformos be didesnio vargo užkėlėme trise. Sunkiausia šio grėsmingo daikčiuko dalis - opozicinis 2,5 litro darbinio tūrio „Subaru" variklis. Siekiant supaprastinti konstrukciją, įpurškimo sistema buvo pakeista karbiuratoriumi, todėl motoro galia sumenko iki maždaug 140 AG. Ežero paviršiumi ar lygiais laukais originalioji mašina gali įsibėgėti iki visai nevaikiško 150 km/val. greičio. Tačiau norint pasilepinti tokio aštrumo pojūčiais (aerorogės neturi stabdžių), būtina slidžių pavažas pakeisti specialiomis stabilumą užtikrinančiomis pačiūžomis.
Iš aliuminio ir faneros sumeistrautų rogių plotis maždaug 2 m, o aukštis ties propelerio „ketera" - 2,3 m. Keleiviams skirtoje erdvėje, be piloto, gali įsitaisyti dar trys žmonės.
