Šį pavadinimą 1915 metų birželio 22 dieną Švedijos karališkajame registracijos ir patentų biure užregistravo žinomas Švedijos guolių gamintojas SKF – „Svenska Kullagerfabriken“. Nuo šios dienos „Volvo“ pavadinimas kaip ir ženklas puikavosi ne tik ant SKF guolių šoninės sienelės, bet ir ant kitos produkcijos, kurią tuo metu gamino ar tikėjosi gaminti garsus Švedijos guolių gamintojas – staklės, dviračiai, automobiliai, transmisijos, geležinkelio įranga, transporto įrenginiai. Šis paprastas, skambus ir originalus pavadinimas buvo sukurtas kaip prekinis ženklas ekportuojamai SKF produkcijai, todėl jame nėra raidžių „r“ ir „s“, kurios netariamos daugelyje užsienio kalbų.

„Volvo“ logotipas – apskritimas su į viršų nukreipta strėle – tai Marso simbolis, skydas ir ietis. Šis ženklas buvo pasirinktas kaip alchemijoje naudojamas geležies simbolis. Kiekviena Saulės sistemos planeta buvo siejama su tam tikru metalu: Saulė – auksas, Mėnulis – sidabras, Merkurijus – gyvsidabris, Venera – varis, Marsas – geležis, Jupiteris – alavas, Saturnas – švinas. Geležies simbolis automobilyje turėjo simbolizuoti švedų metalurgijos tradicijas, tai buvo plieno ir galios simbolis. Vėliau pradėjus gaminti „Volvo“ automobilius šis Marso skydas buvo pritvirtintas juostele, jungiančia priešingus radiatoriaus grotelių kampus. Bėgant metams „Volvo“ ženklas buvo tobulinamas ir keičiamas, tačiau išliko originalus ir lengvai atpažįstamas – skersinė juostelė automobilio priekyje su centre pritvirtintu Marso ženklu.

„Volvo“, kaip automobilių gamintojo, pradžia laikoma 1924 metų balandžio 25 diena, kai du buvę koledžo kurso draugai Assaras Gabrielsonas ir Gustavas Larssonas, susitikę Stokholmo restorane „Sture-hof“, nusprendė įkurti automobilių surinkimo įmonę. Iki tol ne vienas Švedijos verslininkas bandė sukurti įmones, kurios Švedijoje surinkinėtų automobilius, tačiau daugeliui jų, skirtingai nei „Volvo“ įkūrėjams, nepasisekė to įgyvendinti.

Sėkmės priežastis, matyt, gerai pasvertoje ir sėkmingai parinktoje strategijoje:
- „Volvo“ konstruoja ir surenka automobilius, o detales, medžiagas ir įvairius mazgus tiekia partneriai;
- „Volvo“ bendradarbiauja su stipriomis įmonėmis – partneriais, tame tarpe su geležinkelio transporto įmonėmis ir remiasi jų pajėgumais;
- „Volvo“ orientuojasi į eksportą;
- „Volvo“ ypatingą dėmesį skiria automobilių kokybei.

Pirmieji automobiliai – „Volvo“ prototipai – buvo surinkti Galco‘s gamykloje Stokholme. Naujoji kompanija buvo pavaldi SKF, kurios įnašas sudarė 200 000 kronų, tačiau „Volvo“ buvo suteikta savarankiškos plėtros galimybė.

„Volvo“ istorija prasidėjo nuo vėžių

Praėjusio amžiaus pradžioje Švedijoje buvo viso labo vos keletas automobilių gamintojų. Daugelis kompanijų bandė surinkinėti automobilius, tačiau šie bandymai buvo nesėkmingi ir galų gale minčių apie automobilių gamybą buvo atsisakoma. Tuo tarpu amerikietiški automobiliai, kurie sudarė absoliučią daugumą tuometinio Švedijos automobilių parko, nebuvo pritaikyti vingiuotiems ir prastiems Švedijos keliams, jų pakaba tiesiogine to žodžio prasme byrėdavo dalimis.

Kaip minima knygoje „Volvo cars“, automobilių gamintojo istorija prasideda 1924 metų birželio mėnesį, kai viename iš Stokholmo kavinių susitiko Assaras Gabrielsonas, būsimasis „Volvo“ valdytojas, ir Gustavas Larssonas – būsimasis techninis direktorius. Tą dieną kavinėje trumpo pokalbio metu A. Gabrielsonas pasidalino savo idėja dėl įmonės, gaminančios automobilius, sukūrimo. G. Larssonas pritarė šiai idėjai, tačiau mintyse pagalvojo, jog šis pasiūlymas nėra labai rimtas ir viliojantis. Nepaisant to, abu nutarė, jog šią idėją reikėtų aptarti išsamiau. Nežinia kaip būtų susiklostę įvykiai toliau, jei šie du žmonės nebūtų atsitiktinai susitikę tų pačių metų balandžio 25 dieną.

Štai kaip šį susitikimą aprašė G. Larssonas, prisimindamas A. Gabrielsoną staripsnyje, parašytame po šio mirties 1962 metais: „Aš visiškai atsitiktinai žingsniavau gatve, pro restoraną „Sture-hof“, ir pamačiau šviežių vėžių reklamą. Susidomėjęs užėjau vidun ir pastebėjau prie vieno iš staliukų sėdintį A. Gabrielsoną, bei kertantį virtus vėžius. Aš taip pat prisijungiau, ir tai buvo gera proga atnaujinti pokalbį apie automobilių kompanijos sukūrimą“. Dar tą patį vakarą, sudorojus kalną virtų vėžių, buvo pasiektas žodinis susitarimas, kuris buvo patvirtintas dokumentu 1925 metų gruodžio 25 dieną.

Šiame dokumente buvo skelbiama: „Aš, Assaras Gabrielsonas, ketindamas Švedijoje sukurti automobilių gamybos kompaniją, siūlau Gustavui Larssonui bendradarbiauti su manimi inžinieriaus pareigose“. „Aš, Gustavas Larssonas, priimu šį pasiūlymą“. Pastarasis įsipareigojo sukurti naują automobilį, atlygis už šį darbą turėjo siekti nuo 5 000 iki 20 000 kronų su sąlyga, jog automobilių gamyba pasieks serijinį lygį – mažiausiai 100 automobilių per metus iki 1928 metų sausio 1 dienos. Nepasiekus šio tikslo, G. Larssonas nepretenduotų į jokį atlygį. Naujojo automobilio važiuoklės brėžiniai buvo parengti likus pusei metų iki šio susitarimo.

Pirmasis serijinis „Volvo“ modelis

1927 metų balandžio 14 dieną „gimė“ pirmasis serijinis „Volvo“ automobilis – tai buvo automobilių pramonės gimimo Švedijoje metai. Tą dieną atsivėrė automobilių gamyklos vartai Hisingeno saloje, Geteborge. Pro vartus išriedėjo pirmasis „Volvo“ ženkliuku pažymėtas automobilis. Tai buvo atviras fajetonas su keturių cilindrų varikliu, jį vairavo pardavimų vadovas Hilmeris Johansonas. Trumpas atstumas iki vietos, kur laukė žiniasklaidos atstovai, buvo įveiktas be nuotykių, tačiau prieš tai buvusi naktis buvo ne iš lengvųjų atsakingiems už automobilio surinkimą. Paskutinės komplektuojančios detalės buvo pristatytos geležinkeliu iš Stokholmo vėlai vakare, todėl, priversti skubėti, mechanikai suklydo montuodami galinės ašies reduktorių. Ryte inžinierius Erikas Karlbergas, nusprendęs apžiūrėti ir patikrinti automobilį, aptiko, jog jis gali judėti tik atgal.

Volvo OV4
Pirmasis „Volvo“ modelis, pavadintas ÖV4, buvo švelniai švedų pramintas Jacob‘u. ÖV4 reiškė, jog tai atviras automobilis su keturių cilindrų varikliu. Jacob‘as buvo suprojektuotas sekant amerikietiškų automobilių tradicijas – turėjo galingą važiuoklę ir nepriklausomą pakabą su ilgomis lingėmis priekyje ir gale. Variklis išvystė 28 AG esant 2000 apsisukimų per minutę, maksimalus greitis buvo įspūdingas tiems laikams – 90 km/val.

Šiek tiek vėliau buvo pristatytas kitas „Volvo“ modelis uždaru kėbulu – PV4. Pagal planą gamykla turėjo pagaminti po 500 kiekvieno modelio „Volvo“ automobilių, tačiau švedai neskubėjo jų pirkti. Pirmaisiais metais buvo parduota tik 297 automobiliai. Viena iš priežasčių, kodėl buvo pagamintas toks mažas kiekis – labai aukšti reikalavimai komplektuojamų detalių kokybei ir griežta jų kontrolė.

Metais vėliau pristatytas dar vienas modelis – „Special“, tai buvo prailginta sedano PV4 versija. Šis išsiskyrė žymiai ilgesniu variklio dangčiu, siauresniais priekiniais statramsčiais ir stačiakampiu galiniu stiklu. Šis automobilis jau turėjo buferius, kurie tuo metu dar nebuvo standartinė detalė.

„Volvo“ istorijos chronologija

1929-ieji

Volvo PV 651
Balandžio mėnesį buvo pristatytas pirmasis automobilis su šešių cilindrų varikliu PV651. PV reiškė „Person vagon“, 6 – šešių cilindrų variklis, 5 – vietų skaičius ir 1 – pirmoji serija. PV651 buvo ilgesnis platesnis ir turėjo tvirtesnį rėmą, nei Jacob‘as.

1929 metais buvo parduoti 1383 automobiliai, iš jų 27 eksportui, ir „Volvo“ sulaukė pirmojo kuklaus pelno.

Tais metais „Volvo“ automobilių savininkus pasiekė pirmasis žurnalas, skirtas šios markės gerbėjams – „Ratten“ (Vairas), pirmuoju redaktoriumi tapo Ralfas Henssonas, „Volvo“ eksporto vadovas.

1930-ieji

Po to, kai taksi automobilių rinkoje palankiai buvo sutiktas PV651, nuspręsta sukurti automobilį skirtą taksi rinkai. Kovo mėnesį „Volvo“ išleido pirmuosius modelius TR671 ir TR672 su septyniomis vietomis keleiviams, jų važiuoklė buvo tokia pati kaip ir PV651. Šie automobiliai buvo skirti būtent keleivių pervežimui.

Volvo PV 652
Rugpjūčio mėnesį pristatyta nauja PV651 versija – PV652. Nuo pirmtako šį modelį skyrė patobulintos sėdynės, prailginti galiniai sparnai, labiau suapvalintas galinis langas ir pagrindinė naujovė – visų keturių ratų hidrauliniai stabdžiai.

„Volvo“ nupirko pagrindinio savo variklių tiekėjo „Pentaverken“ akcijas bei iš SKF perpirko pagrindinę gamyklą Hisingeno saloje.

1931-ieji

Šiais metais dėl ekonominės krizės automobilių pardavimai nukrito, tačiau „Volvo“ sugebėjo išlaikyti 8 proc. pasaulinės automobilių rinkos. „General Motors“, kuri tuo metu turėjo automobilių surinkimo liniją Stokholme, apkaltino „Volvo“, jog ji negamina tikro švediško produkto. Švedijos automobilių gamintojas pakeitė savo pardavimų politiką taip, jog 90 proc. jos pagamintų automobilių buvo realizuojama Švedijoje. Nuo šio momento „Volvo“ buvo reklamuojami kaip tikri „švediški automobiliai“.

1932-ieji

Siekiant sumažinti degalų sąnaudas, sukonstruota nauja pavarų dėžė, kuri turėjo sinchronizuotą 2 ir 3 pavarų perjungimą bei neutralią pavarą.

Nuo „Volvo“ įkūrimo pagamintas 10000–asis automobilis.

1933-ieji

Gustavas Eriksonas pristatė rankomis rinktą automobilį, pavadintą Venus Bilo (žodžių žaismas švedų kalboje). Vienintelė šio automobilio paskirtis buvo išsiaiškinti, kokia paklausa rinkoje aptakių formų automobiliams. Šis modelis sulaukė labai didelio susidomėjimo, tačiau serijinė gamyba taip ir nebuvo pradėta. Nepaisant to, šis įvykis turėjo didelę įtaką vėliau pradėtų gaminti aptakių formų automobilių pasirodymui.

1935-ieji

Volvo PV36 Carioca
1935 – ieji metai tapo didelės „Volvo“ sėkmės metais. Naujiena tapo naujasis modelis PV36 – „aptakusis automobilis“. Tai buvo visiškai naujo tipo automobilis, daugeliu aspektų pralenkęs amerikietiškus automobilių konstravimo principus. PV36 buvo pristatomas kaip brangus liukso klasės automobilis ir pramintas „Carioca“, tuo metu labai populiaraus ir stilingo Pietų Amerikos šokio garbei.

Šiais metais pradėta prekiauti „Volvo“ akcijomis Stokholmo biržoje.

1936-ieji

Volvo PV 51
Išleistas didelio eilinių švedų susidomėjimo sulaukęs PV51. Tai buvo „liaudies automobilis“ – modelis, panašus į pirmtaką PV36, tačiau pigesnis ir supaprastintas tiek, kad atitiktų eilinio švedo poreikius, bet ne tiek, jog atsisakytų pagrindinių „Volvo“ principų.

Pradėti gaminti naujo modelio 8-viečiai taksi automobiliai PV801 ir PV802.

1939-ieji

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse vis labiau buvo jaučiamas degalų stygius. Kaip alternatyva benzinui, buvo atrastos dujos, išgaunamos iš akmens anglies. „Volvo“, siekdama pasiruošti konkurencijai, dar pavasarį pradėjo gaminti įrangą, įgalinančią dujas naudoti kaip kurą automobiliuose.

1940-ieji

Prasidėjus Antrąjam Pasauliniam karui prekyba automobiliais drastiškai smuko, tuo pačiu buvo labai apsunkinta jų gamyba dėl degalų, komplektuojančių detalių trūkumo. „Volvo“ persiorientavo į karinės technikos, tarp jų ir visureigių, gamybą. Kai kurie varikliai buvo modifikuoti, žymint juos ECG. „G“ žymėjimas reiškė, jog variklis pritaikytas dirbti dujomis.

1941-ieji

Volvo PV 60
Nuo 1940 – ųjų planuotas didelio, amerikietiško stiliaus modelio PV60 pasirodymas taip ir neįvyko.

Rugsėjo mėnesį buvo pagamintas 50 000-asis „Volvo“. Nenuostabu, jog tai buvo sunkvežimis.

Tuo pačiu metu įsigijo kontrolinį „Svenska Flygmotor AB“ akcijų paketą.

1942-ieji

Volvo nupirko „Kоpings Mekaniska Verkstad AB“ – kompaniją, kuri nuo pat pradžių tiekė krumpliaračius ir pavarų dėžes.

1944-ieji

Šių metų pavasarį pasirodė pirmieji PV444 prototipai. Tai buvo visiškai naujas automobilis, su vientisu plieniniu kėbulu, kuriame Volvo konstruktoriai pasistengė sutalpinti amerikietišką stilių ir europietišką dydį. Šiuose modeliuose buvo montuojamas naujos kartos B4B variklis su paskirstymo velenu variklio viršuje, tiems laikams labai ekonomiškas. Rugsėjo mėnesį Stokholme vykusioje parodoje šį automobilį pamatė 150 000 lankytojų, jis sulaukė didžiulio dėmesio, tačiau jo gamyba prasidėjo tik 1947 metais.

1947-ieji

Volvo PV444
Metų pradžioje pagamintas pirmasis dešimtukas bandomųjų PV444, o vasario mėnesį pradėta jų serijinė gamyba.

Praėjus 20 metų nuo „Volvo“ įkūrimo, kompanija tapo dideliu koncernu, turėjo 3 000 darbuotojų. Pasibaigus karui išaugo automobilių paklausa, jų pardavimas padidėjo dvigubai, o autobusų pardavimai išaugo 6 kartus.

1949–ieji

Šie metai pirmieji, kai „Volvo“ išleido daugiau lengvųjų automobilių, nei sunkvežimių ir autobusų. Iki tol lengvųjų automobilių gamyba buvo tik papildoma veikla prie sunkvežimių ir autobusų gamybos. Tuo metu „Volvo“ jau buvo pagaminusi 100 000 automobilių, iš kurių 20 000 – eksportui. „Volvo Group“ dirbo apie 6 000 žmonių.

„Volvo“ istorijos tęsinį skaitykite kitą savaitgalį