Lietuvos motociklizmo istorija ilgą laiko tarpą buvo sieta ar net tapatinta su motosportu („Prezidento taurės“ varžybos) ir kariuomene (lakūnai buvo itin pamėgę šią greitą ir, palyginti su automobiliu, pigią transporto priemonę). Be abejonės, tai padėjo išpopuliarinti šią, tuo metu technikos naujove laikytą transporto priemonę. Tačiau manyti, jog sportas ir kariuomenė (su visa pagarba jai) buvo Lietuvos mototociklizmo pionieriai, būtų nesąžininga ir, pagaliau, istoriškai neteisinga. Ne ką mažesnės įtakos motociklizmo raidai turėjo vadinamasis „privatusis sektorius“.
Motoparko kūrimasis Lietuvoje
Pirmosios žinios apie motociklus Lietuvoje randamos Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve (toliau LCVA) saugomuose dokumentuose. Vienas pirmųjų įrašų pavyko rasti vartant VRM Piliečių Apsaugos Departamento dokumentus, kuriuose pavyko aptikti nedidelės apimties, bet gana iškalbingą segtuvą. Tai telefonograma Nr.199 (1922 m. spalio 23d.) „Dėl užregistruotų automobilių ir motociklų iki 1922 spalio 27d.“, kuria prašoma pateikti duomenis apie užregistruotas transporto priemones. Remiantis įvairių Lietuvos apskričių viršininkų atsakymais galima daryti tam tikras išvadas apie motociklų paplitimą Lietuvoje penktaisiais Nepriklausomybės metais (duomenis pateikė 12 šalies apskričių).
Taigi - Ukmergėje buvo vienas motociklas, Panevėžys taip pat galėjo pasigirti viena dvirate mototransporto priemone. Mažeikių apskrities viršininkas atsakydamas į VRM Piliečių Apsaugos Departamento telefonogramą pranešė, jog apskrityje 1921 – 1922 metais nebuvo užregistruoto nei vieno motociklo, Šiaulių apskrities viršininkas pateikė duomenis apie vieną užregistruotą motociklą, Vilkaviškio apskrityje tuo pačiu laikotarpiu buvo užregistruoti net 5 motociklai, o „rekordas“ priklauso Kaunui, mieste ir apskrityje užregistruoti – 8 motociklai.
Remiantis apskričių viršininkų pateiktais duomenimis, galima sakyti, jog motociklas XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo neįprasta, todėl reta transporto priemonė. Tiesa, ši savotiška apklausa (ne registracija) buvo gana išsami. Joje minimas motociklo savininkas, motociklo markė ir galia. Tačiau tokios informacijos toli gražu nepakanka, jog būtų galima įžvelgti motociklizmo raidos tendencijas.
Kiek platesnius duomenis LCVA saugomuose dokumentuose randame įrašuose apie 1926 metais pirmą kartą registruotus motociklus. Turint omenyje, jog motociklo istorija prasideda tik XIXa. pabaigoje, JAV (oficiali motociklo prototipo su anglimi kūrenamu garo varikliu mediniame rėme „gimimo diena“ laikoma 1867-ieji, išradėjas – Howardas Roperis (1823-1896). Ši dviratė transporto priemonė gana greitai „perplaukė“ Atlantą ir atsidūrė ne tik Senajame žemyne, bet ir tuometinėje jo provincija laikomoje Lietuvoje.
LCVA saugomuose dokumentuose galima rasti transporto registro įrašų, kuriuose yra pirmieji oficialūs įrašai apie registruotus motociklus. Tiesa, kažkodėl šis sąrašas ranka rašytas ant ugniagesių ataskaitų apie gaisrus blanko, bet jame yra išties vertingos informacijos apie 1926 metų motoparką Lietuvoje („Žinios apie autovežimus, motociklus ir traktorius“). Taigi, nuo motociklo išradimo 1867m. praėjus 59 metams, nuo Gottliebo Daimlerio sukurto pirmojo skystu kuru varomo motociklo variklio 1885 m. t.y. po 41-ių metų ir nuo „Harely Davidson“ motociklo „premjeros“ 1903 metais (įkūrėjai Williamas Harley‘us ir broliai Arthuras bei Walteris Davidsonai) prabėgus 23 metams, – Europos centre, Lietuvoje, 1926m. (įskaitant ir Klaipėdos kraštą) buvo užregistruota net 201 motociklas. Galbūt žodį „net“ kai kas norėtų rašyti kabutėse, tačiau du šimtai motociklų XXa. pirmoje pusėje Lietuvoje, kai automobilių tais pačiais metais buvo užregistruota 424, sutikite, yra daugiau nei solidus skaičius. Tačiau registro ataskaitose nėra duomenų, kokios tuomet buvo populiariausios motociklų markės ir gamintojai.
Minėtuose archyviniuose dokumentuose pateikiama tik 25-iuose Lietuvos miestuose registruotų motociklų skaičius. Įdomi detalė, jog Laikinojoje sostinėje Kaune, kur po poros metų susikurs pirmasis „Lietuvos Motociklininkų Klubas“ 1926 metais buvo tik 27, o 1928 m. – jau 109 motociklai t.y. keturis kartus daugiau. Visos Lietuvos mastu motociklų skaičius per dvejus metus išaugo daugiau nei dvigubai nuo 201 iki 441 (šiuose statistikos duomenyse nėra 1920 metais Lenkijos, Sulaužiusios Suvalkų sutartį, atplėšto ir okupuoto Vilniaus miesto ir Vilnijos).
Tiesa, tame pačiame dokumente nurodoma, kad jame pateikiami duomenys neskaičiuojant „Krašto apsaugos ir Kriminalinės policijos autovežimų“. Todėl, galima sakyti, jog tai yra objektyviausia šiuo metu turima ir pasiekiama statistika, kurioje užfiksuotos tik privačios transporto priemonės ir atspindimas realus tarpukario Lietuvos motoparko skaitlingumas, kuris, šiuo atveju, nėra iškraipomas karinių ar sukarintų valdiškų institucijų bei žinybų tarnybinėms reikmėms įsigytų motociklų. Matyti koks buvo natūralus ir laikmečio padiktuotas motociklų poreikis. Žinoma, poreikis arba susidomėjimas motorizuotomis dviratėmis transporto priemonėmis galėjo būti ir gerokai didesnis, tačiau turint omenyje pirmųjų motociklų Lietuvoje kainas ir anuometinius gyvenimo lygio standartus, šį „technikos stebuklą“ galėjo sau leisti įsigyti toli gražu ne kiekvienas norintis. Tai tikrai buvo prabangos prekė, kurią galėjo įsigyti retas.
Aiškumo dėlei, galima pateikti populiarų ir gana iškalbingą palyginimą – anuomet karvė kainavo 200 Lt, o motociklas – apie 1800 Lt. To meto fotografijose, fiksavusiose pirmuosius motociklizmo žingsnius mūsų šalyje, tokių tiesioginių „agrarinių“ paralelių ir aliuzijų buvo ir daugiau. Vienoje nuotraukoje užfiksuotas vežimą traukiantis motociklas. Užuomina į motociklo galingumo išraišką arklio galiomis. Galbūt juokais, galbūt rimtai, o galbūt tai – nuostabos iliustracija, jog nedidelis mechanizmas buityje, savo galingumu, gali atstoti arklį. Tačiau kaina… Agrarinėje valstybėje ir kaimo visuomenėje, tai buvo sunkiai suvokiama. Tiesa, panašios proporcijos išlikusios ir šiandien, bet, laimei, XXI a. pr. visuomenės požiūris ir prioritetai – kiti.
Taigi, motociklininkų judėjimas plėtėsi, radosi bendri reikalai ir interesai, kuriuos reikėjo atstovauti.
Straipsnių ciklo „Motociklininkų judėjimo Lietuvoje istorija“ I-os dalies pabaiga. Tęsinys – kitą savaitgalį.
