„Skirtingose šalyse priimta skirtingai laikytis taisyklių. Vakaruose ar Šiaurėje, jeigu žmonės pamato, kad jos duoda naudą, padeda išsaugoti gyvybę, padeda saugumui, tai ir laikosi. O kalbant apie Rytų Europą, ten egzistuoja visas nerašytų taisyklių rinkinys. Ir žmonės vadovaujasi jomis netgi labiau negu rašytinėmis“, - konferencijoje „Dramos ir pamokos šalies keliuose“, kurioje buvo diskutuojama apie saugumo situaciją šalies keliuose ir būdus jai gerinti, sakė psichologas.
„Konkretus pavyzdys: kodėl dažnai esam linkę paspausti greičio pedalą? Todėl, kad jei mieste, kur leidžiama važiuoti 50 kilometrų per valandą, taip ir važiuoji, tau šeši automobiliai pypsi, kad važiuok greičiau arba praleisk. Tu netgi norėdamas išvengti avarijos esi priverstas paspausti. Toks suvokimas, toks mąstymas egzistuoja, ir turi tuo vadovautis, kad pačiam blogai nesibaigtų“, - kalbėjo R. Dzimindas.
Pasak jo, turi būti imtasi veiksmų tam spręsti ir keičiamas vairuotojų mentalitetas.
„Lietuviškas mentalitetas – jeigu bus pareigūnai matymo zonoje, tai neisiu ne per perėją. Lygiai taip pat su greičio viršijimu – jei pamatysiu, nelėksiu. Tikslas yra ne apsaugoti save ir kitus, bet tai, kad manęs nenubaustų. Be abejo, bausti pažeidėjus ir taip padaryti jiems pamoką reikia, bet reikia dėmesio skirti ir tiek pėsčiųjų, tiek vairuotojų požiūriui į patį eismą ir saugumą. Galbūt įtraukti psichologus. Reikia galvoti, kaip pakeisti vairuotojų mąstymą, pakeisti jų nuostatas, kad svarbiausia - ne kad manęs nenubaustų, bet kad aš nepadaryčiau kažko blogo“, - sakė psichologas.
Vis dėlto, pasak R. Dzimindo, infrastruktūriniai dalykai taip pat lemia daug.
„Nereikia pamiršti ir objektyvių dalykų. Tai yra kelių infrastruktūra, priemonės, užtikrinančios saugumą keliuose. Turtingesni kraštai gali sau leisti skirti daugiau lėšų tiek kelių būklės gerinimui, tiek saugumo priemonių didinimui, tiek visuomenės švietimui. Kas yra labai svarbu, norint keisti mąstymą“, - sakė R. Dzimindas.
„Tos valstybės, kurios pirmauja, yra su savo gilia istorija, eismo saugumo vystymas nuėjo ilgą kelią. Lietuva vis dėlto ne tokia sena respublika. Dabar jau visai kitas dėmesys skiriamas eismo saugumui, anksčiau to dėmesio buvo mažiau“, - kalbėjo A. Samulevičius.
A. Samulevičius teigė manąs, kad baudos už eismo taisyklių pažeidimus Lietuvoje yra pakankamai griežtos, bet kyla problemų su jų išieškojimu.
„Lietuvoje baudos yra griežtos. Už vairavimą esant neblaiviam arba pavojingą, chuliganišką vairavimą baudos yra matuojamos tūkstančiais ir kartu atimamos teisės. Baudų didinimas yra veiksminga priemonė, be abejo, bet turime mes tokią problemą, kad žmonės nelabai yra linkę mokėti baudas. Ta grupė žmonių, kuri mėgsta pažeidinėti tendencingai eismo taisykles, žino, kad baudų nemokės, ir nėra į ką juos nukreipti“, - sakė A. Samulevičius.
Pareigūno manymu, vertėtų svarstyti apie baudos balų sistemos, kuri, anot jo, buvo efektyvi, grąžinimą, taip pat svarstyti galimybę kai kuriais atvejais už vairavimą neblaiviam arba itin neatsargų vairavimą skirti ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę.
Jis ragino ir piliečius būti aktyvesnius: filmuoti, fotografuoti pažeidėjus ir apie tai pranešti.
Autolenktynininkė Iveta Slaboševičiūtė pastebėjo, kad didelė dalis lietuvių nesupranta, jog neatsargiai ir smarkiai viršijant greitį keliuose važinėti yra nesaugu.
„Labai daug dabar žmonių dabar viršija greitį, važinėja bet kaip. Nori įrodyti, matyt, kad jie moka važiuoti gerai. Kas darosi miestuose, baisu, kaip žmonės nemoka važinėti. Jei jiems tektų pavažinėt tokiose šalyse kaip Italija, kur eismas vyksta visiškai kitaip, daug greičiau visi orientuojasi, aš nežinau, kas būtų. (...) Esu trasoje turėjusi avarijų ir net apsivertusi, todėl žinau, kaip svarbu turėti lenktyniavimui ir greičiui paruoštą automobilį, su bet kokiu tu negali lakstyti“, - teigė autolenktynininkė.
Taip pat ji pastebėjo, kad vis dėlto vairuotojų kultūra gerėja: pėsčiuosius jie praleidžia vis dažniau. Užtat, anot jos, problemų kyla su pačiais pėsčiaisiais ir dviratininkais.
„Man atrodo, kad vis daugiau vairuotojų praleidžia pėsčiuosius, apskritai elgiasi gražiau. Bet pėstieji dabar pradeda pažeidinėti. Jie eina ne per pėsčiųjų perėjas, niekas jų nebedrausmina. Ypač kai senyvo amžiaus žmonės bėga ne per perėjas, o mašinos važiuoja, ir garantijos, kad spės perbėgt, nėra. Dar kas užkliūna, kad dviratininkai važiuoja per perėjas, o ne persiveda dviratį, ir taip kelia pavojų“, - sakė I. Slaboševičiūtė.
Lietuvos automobilių kelių direkcijos viršininkas Skirmantas Skrinskas pažymėjo, kad direkcija stengiasi spręsti problemas tiek investuodama į infrastruktūrą, tiek šviesdama visuomenę, rengdama įvairias akcijas, tokias kaip atšvaitų dalinimas, budėjimas prie mokyklų.
Jo teigimu, neretai iškyla biurokratinių problemų: pavyzdžiui, norint išplėsti „Via Baltica“ kelio atkarpą Kaunas-Marijampolė, kur įvyksta itin daug avarijų, reikia visuomenės reikmėms paimti privačių sklypų, o tai padaryti sunku.
Jis atkreipė dėmesį į įdomią statistinę detalę: nors žiemą kelininkai dažnai kaltinami tuo, kad nepakankamai prižiūri kelius, būtent žiemą žuvusiųjų keliuose visuomet esti mažiau. Taip, anot jo, yra dėl to, kad žmonės vairuoja atidžiau.
Jam pritarė ir psichologas R. Dzimindas, pastebėjęs, kad sudėtingomis sąlygomis žmogus labiau linkęs susikoncentruoti, o geromis - atsipalaiduoti.
„Žmogus, kai sudėtingos, intensyvios eismo sąlygos, labai susikoncentruoja, labai sukaupia dėmesį, vis būna įsitempęs, labiau pasirengęs reaguoti į nenumatytas situacijas. Dėl to Skandinavijoje, kur daugiau nebarstomų kelių ir sudėtingų eismo sąlygų, eismo įvykių mažiau. Žmonės automatiškai prilėtina, neskuba. (...) Pastebėta bendra tendencija - skaudžiausios avarijos įvyksta geromis eismo sąlygomis, kada geras oras, ir kelias lygus, geras“, - aiškino R. Dzimindas.
Su tuo, pasak jo, susijęs ir faktas, kad pirmomis rugsėjo dienomis ar per Vėlines avarijų būna mažiau negu įprastai, nors mašinų keliuose ir daugiau. Jis pažymėjo, kad kelyje atsipalaiduoti negalima niekada.
„Skirtingais tyrimais paskaičiuota, kad užtenka trijų sekundžių koncentracijos praradimo, užsišnekėti ar užsiklausyti radijo, ir kyla reali grėsmė avarijai. (...) Vairavimas yra sudėtinga, kompleksiška veikla, ir net nekaltas minčių nukrypimas galvojant, ką rytoj veiksiu darbe, gali išjungti tam tikras mūsų smegenų funkcijas“, - kalbėjo psichologas.
