Apsaugokite automobilį nuo korozijos

Visi nauji automobiliai įprastai būna padengti antikorozine danga, bet eksploatacijos metu ji dėvisi, todėl kartais ją tenka atnaujinti. Tąpadaryti galima arba nuvykus į autoservisą, arba pačiam, nes medžiagų pasirinkimas tikrai didžiulis.

Antikorozine danga reikėtų padengti apatinę kėbulo dalį – dugną ir ratų arkas. Negalima pamiršti uždarų kėbulo ertmių, slenksčių, durų stovų, virinimo siūlių ir išlenktų jungimų. Antikorozines medžiagas pagal jų pagrindą galima suskirstyti į bitumines ir vaškines. Papildant šiuos pagrindus įvairiais antikoroziniais priedais gaminama gausybė antikorozinių dangų. Bituminės medžiagos gali būti papildytos metalais – cinku, bronza ir pan., o vaškinės – inhibitoriais (korozijos lėtintuvais ir medžiagos atsparumo stiprikliais).

Be to, naudojamos medžiagos, kurių pagrindinė sudedamoji dalis yra parafininė arba plastiko polimerinė, jos papildomos silikonu, guma, kaučiuku, plastiku ir kt. Daugelis preparatų turi vandenį išstumiančių medžiagų, reikalingų apdorojant uždaras vietas, kurių neįmanoma išdžiovinti.

Itin daug reikšmės turi tai, kur kur mašina yra saugoma. Neįtikėtina, tačiau šildomame garaže laikomą automobilį korozija paveikia gerokai greičiau nei nešildomame ar atviroje aikštelėje. Šiltas garažas pasiteisina tik tuo atveju, kai mašina jame laikoma visą žiemą, ja neišvažiuojama.

Šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad kasdien važinėjant ant kėbulo susidaro nedidelis ledo sluoksnis, per naktį neištirpstantis ir lėtinantis koroziją.

Labai svarbu, ar garažas gerai vėdinamas, ar nėra drėgnas. Jei yra galimybė, siūloma palikti šiek tiek pravertus automobilio langus.

Specialistai pataria žiemą automobilio nepalikti tuščiu kuro baku – jis turi būti visas pripildytas, nes, kai yra oro tarpų, šaltuoju metų laiku korozija labai intensyvi.

Patyrę automobilininkai pataria prieš prasidedant šalčiams visas judančias detales – durų vyrius, spyneles, spyruokles ir pan. – sutepti preparatais, išstumiančiais drėgmę. Specialistai teigia, kad pastaruoju metu nepelnytai užmiršti purvasargiai – jie gana efektyviai saugo automobilio slenksčius nuo mechaninio purvo ir žvyro poveikio.

Skysčių paruošimas

Stabdžių ir vairo stiprintuvo skysčiai gaminami neužšąlantys, tad jų keisti nereikia, tačiau aušinimo sistemos skystį vertėtų pakeisti. Net vasarą į automobilio radiatorių nepatartina pilti vandens, bet jei mašinos aušinimo sistemoje jau jo yra, privalu skubiai išleisti ir pripilti antifrizo, kol neprasidėjo šalnos, nes užšalusios sistemos remontas kainuoja labai brangiai.

Antifrizo koncentracija aušinimo skystyje turi būti ne mažesnė kaip 40 proc. Kai variklis šaltas, lygis turi būti tarp „min“ ir „max“ žymų, kai šiltas – gali būti ir aukščiau „max“.

Nors dabar didelių šalčių pasitaiko retai, geriau apsisaugoti nuo jų ir įsigyti antifrizo, kuris neužšąla iki 25 ar net 35 laipsnių temperatūros. Kaina renkantis aušinimo skystį nėra svarbiausias kokybės rodiklis. Šio skysčio pagrindinės funkcijos – aušinti automobilio variklį ir nepasiduoti žiemos šalčiams, todėl visiškai pakanka nusipirkti patikimoje parduotuvėje bet kokio gamintojo antifrizo. Tiesa, prieš tai dar reikėtų įsitikinti, ar hermetiškai uždarytas jo indas.

Sudėtingiau išsirinkti tinkamą variklio alyvą. Artėjant žiemai jos keisti nebūtina. Tačiau, jei variklyje esančios alyvos galiojimo laikas artėja į pabaigą, vėlyvas ruduo – geriausias metas pasirūpinti nauja.

Intensyviai naudojamu asmeniniu automobiliu paprastai per metus nuvažiuojama apie 20 tūkst. kilometrų. Kadangi alyvą reikia keisti apytikriai kas 10-15 tūkst. kilometrų, vasaros ir žiemos sezonų pradžia – tinkamiausias laikas tai padaryti.

Žiemos mėnesiais dėl žemos temperatūros tepalas tirštėja, todėl tuo metu geriau rinktis šiek tiek mažesnio klampumo alyvą. Pavyzdžiui, jei vasarą pilate į variklį 10W40 tepalą, žiemą jūsų automobiliui labiau tiks skystesnė – 5W40 – alyva. Pirkti mineralinę, sintetinę ar pusiau sintetinę alyvą – kiekvieno vairuotojo pasirinkimas, jį dažniausiai lemia finansinės galimybės. Tik geriau naudoti tokio pat tipo alyvą, kaip ir anksčiau.

Akumuliatorius ir žvakės

Atkreipkite dėmesį į akumuliatorių. Jei jis gerokai padirbėjo ir jo būklė kelia abejonių – keiskite. Finansiniai nuostoliai, kuriuos patirsite netikėtai sugedus agregatui, bus kur kas didesni nei naujo kaina, o ir kasryt tempti jūsų mašinos niekas neprivalo. Ką rinktis, kiekvienas sprendžia pats. Genda visi akumuliatoriai ir to priežastis – ne gaminio kokybė, o eksploatacijos sąlygos: „netikęs“ elektrolitas, purvinas vanduo, vibracija.

Per mažas (palyginti su nurodytu pase) tūris sutrumpins elemento tarnavimo laiką. Žiemą akumuliatorius patiria itin didelę apkrovą. Esant šaltam orui, tik dalis akumuliatoriaus resursų gali būti panaudojama varikliui paleisti. Išsikrovęs akumuliatorius gali užšalti esant vos keliems laipsniams šalčio.

Kol neatėjo šalčiai, elementui galima surengti kontrolinį treniruočių ciklą – po kelionės porai valandų palikti įjungtus gabaritus. Jei paleisti šiltą variklį nepavyks, vadinasi, akumuliatorius išsikrovė. Nelaukite galvos skausmo – eikite į parduotuvę.

Be to, svarbu patikrinti ir generatoriaus darbą, kaip jis įkrauna akumuliatorių, kad vėliau nereikėtų kaltinti akumuliatoriaus ar jį pardavusios firmos.

Neverta pamiršti elementaraus „masės“ laido patikrinimo nuo kėbulo iki variklio. Tempti jį gulint sniege po automobiliu – nedidelis malonumas. O blogas sujungimas būna kaltas dėl daugelio „stebuklų“: starteris nesisuka, akumuliatorius, trauklės ir laideliai kaista.

Ypač svarbu dyzeliniuose automobiliuose patikrinti kaitinimo žvakes. Jas paprasčiausiai patikrinti galite nuėmę nuo kaitinimo žvakių centrinę jungtį. Paimkite kontrolinę lemputę ir vieną jos laidą prijunkite prie akumuliatoriaus teigiamo poliaus.

Kitą kontrolinės lemputės kontaktą iš eilės prilieskite prie kaitinimo žvakių centrinio kontakto. Jeigu lemputė užsidega, vadinasi, kaitinimo žvakė gera, jeigu žvakė perdegusi – lemputė nedegs. Perdegusias žvakes pakeiskite veikiančiomis ir bandykite paleisti variklį.